Struvės geodezinis lankas – apie 2820 km ilgio trianguliacijos grandinė, skirta tiksliam Žemės dienovidinio lanko ilgiui nustatyti ir apskaičiuoti pagal geriausiai atitinkančio Žemės formą ir dydį elipsoido parametrus. Grandinės galų geografinių platumų skirtumas siekia 25°20′. Geodezinis lankas pavadinta astronomo mokslininko Friedrich Georg Wilhelm von Struve vardu. Trianguliacijos grandinę sudaro trikampių tinklas, kurio viršūnės (punktai) yra įtvirtinti vietovėje geodeziniais ženklais. Struvės geodezinis lankas tęsiasi nuo Dunojaus žiočių prie Juodosios jūros iki Fugleneso (Norvegija) Arkties vandenyno pakrantėje, t. y. nuo 45°20′ iki 70°40′ šiaurės platumos ir kerta 10 valstybių: Norvegiją, Švediją, Suomiją, Rusiją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Baltarusiją, Moldovą ir Ukrainą. Dienovidinio lankui apskaičiuoti panaudoti minėtose šalyse išmatuotų trianguliacijos tinklų fragmentai, kuriuos sujungus gauta grandinė, susidedanti iš 12 sekcijų, įterptų tarp astronomijos punktų, turinti 10 išmatuotų bazių ir jungianti 259 trianguliacijos punktus. XIX a. tai buvo tiksliausiai išmatuotas ir ilgiausias dienovidinio lankas, kurio matavimo rezultatais ištisą šimtmetį naudotasi skaičiuojant ir tikslinant Žemės elipsoido parametrus.
Seniausia Struvės geodezinio lanko dalis sudaryta 1816–1821 m. Vilniaus gubernijoje (projektavo ir jo matavimus organizavo estų kilmės caro armijos karininkas C. Tenneris (1783–1859). Estijos ir Latvijos teritorijoje 1822 m. privačia iniciatyva pradėtas trianguliacijos tinklo sudarymas truko iki 1831 m. Čia darbus organizavo Tartu universiteto profesorius F. G. W. Struvė (1793–1864), to paties universiteto astronomijos observatorijos vadovas. Struvės ir Tennerio trianguliaciniai tinklai buvo sujungti 1829 m., kai buvo išmatuota trianguliacijos grandinė tarp Pandėlio (Lietuva) ir Bristeno (Latvija). Matuojant šią grandinę svarbiausius lauko darbus atliko Vilniaus universiteto auklėtinis J. Chodzka (1800–1881).
Dienovidinio lankui skaičiuoti atrinktų trianguliacijos tinklų fragmentų matavimo rezultatus F. G. W. Struvė susistemino ir aprašė darbe „Arc du Méridien de 25°20’“. Remdamasis šiuo F. G. W. Struvės darbu, 1888 m. Žemės dienovidinio ilgį apskaičiavo geodezininkas A. Bonsdorfas.
Kad Struvės geodezinis lankas būtų įrašytas į Pasaulio paveldo sąrašą bendradarbiavo dešimt šalių rengdamos paraišką. Projektą koordinavo Suomija. 2005 m. Struvės geodezinis lankas buvo įrašytas į Pasaulio paveldo sąrašą remiantis (ii), (iv) ir (vi) kriterijais:
(ii) kriterijus: „Šis pirmasis tikslus ilgo dienovidinio segmento matavimas, padėjęs nustatyti tikslų pasaulio dydį ir formą, atskleidžia svarbų Žemės mokslų raidos etapą. Jis taip pat yra išskirtinis žmogiškųjų vertybių mainų, vykusių bendradarbiaujant įvairių šalių mokslininkams, pavyzdys. Be to, jis atspindi nevienodą galią turėjusių valdovų bendradarbiavimą mokslo labui“.
(iv) kriterijus: „Struvės geodezinis lankas, be abejo, yra išskirtinis technologinio ansamblio pavyzdys: jį sudarantys dienovidinio matavimo trianguliacijų punktai yra nekilnojamoji ir nematerialioji matavimo technologijos dalis“.
(vi) kriterijus: „Lanko matavimas ir jo rezultatai yra tiesiogiai susiję su žmonijos domėjimusi pasauliu, jo forma ir dydžiu. Lankas siejamas su sero Izaoko Niutono teorija, kad Žemė nėra taisyklingo rutulio formos“.
